Ką turime žinoti apie psichologinę krizę?

Živilė Masytė

2021-07-12 4 min read

Kiekvienas iš mūsų susiduria su tam tikromis krizinėmis situacijomis, sukeliančiomis įvairias psichologines ir emocines reakcijas, kurias kiekvienas turėtume gebėti atpažinti. Taigi, į klausimus, kaip suprasti ir išgyventi mums pasireiškiančias psichologines krizes, kalbamės su psichologe-psichoterapeute dr. Ieva Šidlauskaite-Stripeikiene. 

Kas yra psichologinė krizė ir kokie esminiai jos bruožai?

Psichologinė krizė yra sveiko žmogaus reakcija į tam tikrą sunkią, jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja adaptacijos ir jos įveikimų būdų. Ištikus krizei, žmogus praranda pusiausvyrą ir stabilumą, jį apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie stiprūs jausmai, kaip: neviltis, bejėgiškumas, nesaugumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai.

Kada žmonės susiduria su psichologine krize? Kokios situacijos gali ją sukelti?

Tai labai individualus procesas, kuris priklauso nuo žmogaus psichologinės brandos. Paprastai krizės skirstomos į: 

-situacines – tai netikėti ir emociškai paliečiantys bei pokyčius keliantys gyvenimo įvykiai. Šios krizės yra daugiau individualios ir mažiau numatomos (gali būti asmeninės ar šeimyninės);

-gyvenimo eigos arba vystymosi – tai žmogaus gyvenimo dalis, būdinga atskiriems reikšmingiems kiekvieno asmens gyvenimo etapams;

-egzistencines – dalyje krizių būna persipynusių gyvenimo ir situacinių komponentų (tokios krizės religinės / egzistencinės);

-tarpasmenines, kolektyvines ir sociokultūrines – jų priežastys glūdi socialinėje aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams;

Kokios yra psichologinės krizės fazės?

Pirmiausia pasireiškia poveikio arba įžanginė fazė (I) – tai tam tikras šokas, kurį žmogus patiria, kai išgirsta blogą žinią, kuri nėra emociškai priimtina. Tuomet mūsų psichikai reikia šiek tiek laiko priimti ir apdoroti naują situaciją. Šis etapas labai individualus: būna kelių sekundžių, o būna, kad užsitęsia iki kelių valandą arba žmogus tiesiog užstringa šiame etape. Visa tai priklauso nuo esamos asmenybinės brandos bei turimų galimybių priimti įvairią informaciją ir jausmus. 

Šokinėje būsenoje per sudėtinga ar per sunki informacija iš pradžių net nesuvokiama. Asmuo gali nejausti visai jokių jausmų arba priešingai – jam sukyla labai daug sunkiai valdomų, ribinės būsenos jausmų – nuo itin stipraus liūdesio (linguoja atsisėdęs) iki pykčio protrūkio (daužo viską aplinkui). Galimas neadekvatus elgesys (pvz.: juokas) ar psichosomatiniai požymiai (pvz.: vėmimas, alpimas). Labai svarbu šiame etape išbūti. Paprastai jis gali tęsti nuo keleto minučių iki kelių valandų. Žmogaus reakcija šioje stadijoje yra automatiška-pasąmoninė ir jis negali jos sąmoningai valdyti. 

Antras įžanginės fazės etapas – informacijos integravimas. Praėjus šoko būsenai žmogus pradeda priimti naują informaciją ir į ją emociškai reaguoti: auga įtampa, didėja nerimas ir pan. 

Šioje būsenoje atsidūręs žmogus kurį laiką gali nesiorientuoti situacijoje, disociacija (žiūri į situaciją kaip iš šono, atrodo, kad tai vyksta ne jam). Kartais gali sutrikti aplinkos ir savęs suvokimas (nerealumo jausmas) – tai gynyba (jausmais nepriimu, tik protu). Taip pat žmogui gali būti sunku priimti krizinio įvykio sukeltus pokyčius, jis dar kurį laiką jaučiasi sukrėstas – visos jo pastangos ieškant išeities, bandant nusiraminti lieka bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas. Šiame etape pasireiškia ir tam tikros fiziologinės reakcijos: gali būti pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas, apalpimai, kūno dalių drebulys. 

Trečias etapas – aktyvaus veikimo. Praėjus kelioms minutėms ar valandoms po įvykio, gali padidėti žmogaus aktyvumas – didėja raumenų tonusas, mobilizuojasi valia. Šio etapo metu keičiasi laiko išgyvenimas – subjektyviai jis sulėtėja, todėl poveikio fazės išgyvenimas prisiminimuose išsitęsia. Kai kuriems žmonėms tuo metu atsiranda trumpalaikis palengvėjimas, pagerėja nuotaika (pvz.: išvengus galimos žūties avarijoje). Gali atsirasti ryškus polinkis daug kartų išsipasakoti apie tai, ką teko patirti (pasakojant dažniausiai realus pavojus nesureikšminamas). Šį euforijos epizodą, kuris trunka iki kelių valandų, paprastai keičia apatija, išsekimas, vangumas.

Kita psichologinės krizės fazė (II) – pasidavimo (jausmų prasiveržimo, demobilizacijos). Jos metu žmogui auga įtampa, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmas, kad ši problema niekuomet neišsispręs, kad situacija, kuri įvyko yra neįveikiama, o skausmingi išgyvenimai niekada nesibaigs. Asmens savijauta pablogėja, krinta jo darbo našumas, silpta motyvacija bet kokiai veiklai, dažnai pasireiškia apatija. Taip pat sumažėja poreikis bendrauti su aplinkiniais, pagalba iš šalies priimama pasyviai. 

III krizės fazė – tvarkymosi (mobilizacijos). Jos metu žmogus mobilizuoja visas savo pastangas – vyksta emocinis ir kognityvinis krizinio įvykio išgyvenimas ir priėmimas, atsiranda daugiau erdvės savęs ir įvykių vertinimui. Ryškiai padidėja motyvacija sprendimams ir veiklai, o tai sąlygoja galimybę asmenybės augimui. Žmogus tampa atviresnis, lengviau priima kitų pagalbą. 

IV galutinė krizės fazė – pasitraukimo. Žmogus ima jausti didelį psichinį išsekimą. Jeigu krizė įveikta, tuomet asmuo palaipsniui grįžta į įprastą būseną ir gyvenimo būdą, o jeigu neįveikta – silpnėja vidinė asmenybės integracija, tęsiasi galimi krizės chronizacijos variantai. 

Kiek laiko įprastai trunka psichologinė krizė?

Psichologinė krizė yra labai individualus dalykas, todėl kiekvienam skiriasi ir jos trukmė, tačiau paprastai ji gali tęstis apie du mėnesius. 

Kas gali padėti tvarkytis su psichologine krize?

Svarbiausia, tai nuolatinis savęs auginimas ir stiprinimas emociškai, taip pat žinojimas, kad atsitikus tam tikrai bėdai turėsite socialinę paramą (draugus, artimuosius, bendraminčius ir pan.) bei galimybę kreiptis profesionalios pagalbos.

Visuomet atsitikus tam tikrai krizinei situacijai labai padeda atvirai sau (ar su kitų pagalba) paieškoti gilesnių įvykio priežasčių, išanalizuoti situaciją ir atsakyti į sau kylančius klausimus. 

Straipsnis yra projekto „Psichikos sveikatos stiprinimas. Savižudybių ir priklausomybių prevencija“ finansuojamo Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, dalis.

Kur ieškoti pagalbos?