tai elgesys, kurio tikslas išlaikyti galią ir kontrolę santykiuose, susijusiuose su reprodukcine sveikata. Reprodukcine prievarta gali būti veiksmai susiję su kišimusi į kontracepcijos naudojimą, nėštumo atsiradimą ir nėštumo nutraukimą, pvz., bandant apvaisinti partnerę prieš jos valią; verčiant partnerį turėti nesaugius lytinius santykius; reikalaujant nutraukti pageidaujamą nėštumą; reikalaujant tęsti nepageidaujamą nėštumą; verčiant naudoti kontraceptines tabletes; meluojant apie naudojamą kontracepciją (prezervatyvus) ir lytinio akto nutraukimą; spaudimas turėti lytinius santykius; tyčinis prezervatyvo sugadinimas; grasinimas nutraukti santykius, jei nesutinkama turėti lytinių santykių.

Reprodukcinė prievarta yra glaudžiai susijusi su intymaus partnerio smurtu, tačiau tuo neapsiriboja, taip smurtauti gali ir artimieji (dažnai tėvai) ar valstybė, kuri leidžia įstatymus, ribojančius asmens reprodukcines teises. Kultūrinės ir socialinės visuomenės normos gali paskatinti reprodukcinę prievartą, kurti sąsają tarp asmens ir artimųjų elgesio šiuo klausimu. Dažniausiai pasitaikančios reprodukcinės prievartos formos: kontracepcijos sabotavimas, spaudimas ar net prievarta susilaukti vaikų.

Lietuvoje apie reprodukcinę prievartą kalbama pakankamai retai, dažnai asmenys neatpažįsta, kad prieš juos buvo panaudota reprodukcinė prievarta. Nusistovėjęs požiūris, kad santykiuose ar santuokoje tokia prievarta neegzistuoja (sutuoktinio ar partnerio “pareigos” argumentas) ir tai, kad sutuoktiniui ar partneriui dažnai nėra taikoma atsakomybė, apsunkina tokio pobūdžio smurto mažinimą. 

Verta atkreipti dėmesį į tai, jog gydymo įstaigų specialistų vaidmuo šiuo klausimu yra itin svarbus, nes atliekant reguliarius patikrinimus specialistai turėtų gebėti atpažinti reprodukcinės/seksualinės prievartos ženklus ir suteikti reikiamą pagalbą bei informaciją. Rekomenduotina NVO, žiniasklaida bei kitų sričių specialistams taip pat platinti informaciją, teikti patarimus ir pagalbą. Tokiu būdu prisidedama prie reprodukcinės prievartos prevencijos bei didinamas visuomenės sąmoningumas šiuo klausimu.
2011 metų Jungtinių Tautų organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje dėl moterų dalyvavimo politikoje pažymima jog: „Moterys visose pasaulio vietose ir toliau yra iš esmės atskiriamos nuo politinės sferos, dažnai dėl diskriminacinių įstatymų, praktikos, požiūrio ir lyčių stereotipų, žemo išsilavinimo lygio, sveikatos priežiūros prieinamumo trūkumo ir neproporcingo skurdo poveikio moterims.’’ Įdomu, kaip pasikeitė situacija po 10 metų?

Jungtinių Tautų moterų internetinėje svetainėje rašoma, jog „Šiandienos moterys yra atkaklios ir įvairios. Jos telkia pasaulinį klimato judėjimą, siekia socialinės apsaugos, sprendžia COVID-19 krizę ir naikina sisteminę rasinę diskriminaciją. Moterų lyderės visame pasaulyje gerina gyvenimą ir įkvepia geresnę ateitį visiems."

Vis dėlto lygybė dar toli, o pažanga, susijusi su moterų dalyvavimu priimant sprendimus, yra per lėta. Per daug žmonių vis dar tiki, kad vyrai iš prigimties yra geresni lyderiai nei moterys, įsteigtų institucijų, kurios palankiai vertintų ir skatintų vyrų lyderystę yre gerokai daugiau, o moterų kampanijų ir iniciatyvų finansavimas tebėra apgailėtinai mažas. Esant dabartiniam progreso tempui, prireiks 130 metų, kad lyčių lygybė būtų pasiekta aukščiausiuose valdžios postuose.

Moterų vienodas dalyvavimas ir lyderystė politiniame ir viešajame gyvenime yra būtini siekiant didesnės visuomenės gerovės. 

Iki pastarųjų rinkimų mūsų šalyje Seimo pirmininkės pareigas ėjo dvi moterys – Loreta Graužinienė ir Irena Degutienė bei dvi premjerės - Kazimiera Prunskienė ir du kartus laikinai pareigas ėjusi Irena Degutienė. 2020 metais premjere tapo Ingrida Šimonytė, o Seimo pirmininke - Viktorija Čmilytė-Nielsen. Lietuva pasauliniame lyčių atotrūkio indekse pakilo į 8-ąją vietą, o remiantis Europos lyčių lygybės indeksu - 22 vietoje. 

Remiantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pateikiama informacija: 

• Lietuvos Respublikos savivaldybių vadovės sudaro 8 proc. (5 iš 60 pozicijų);
• Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų narės moterys sudaro 29 proc. (424 moterys iš 1461 pozicijų);
• 3 iš 11 narių (išrinktų Lietuvoje Europos Parlamente) - moterys (t.y. 27 proc.).
Tai procesas, kurį dabar apibūdiname kaip kažkieno perkėlimą į nesvarbią, bejėgišką poziciją, nustūmimą į visuomenės paraštes. Tai padaro asmenį/grupę beveik nematomu (-ais), mažu (-ais) ir negalinčiu (-iais) pasipriešinti. Pirminė šio žodžio reikšmė - pastabų rašymas paraštėje, gelbsti siekiant suteikti vaizdinį šiuolaikinei šio žodžio reikšmei.

Lietuvių kalbos institutas šį žodį aiškina taip: „traktuoti ką kaip nereikšmingą, periferinį; atskirti nuo visuomenės daugumos”.

Su marginalizacija siejami tokie procesai kaip: stigmatizacija, engimas, atstūmimas, neįgalinimas, skurdinimas, sumenkinimas, socialinė atskirtis ir kt.

Marginalizacijos apraiškos gali būti labai akivaizdžios arba itin subtilios, kuomet būna sunku įrodyti to egzistavimą ar suvokti, kad tai iš tikrųjų vyksta. Keletas marginalizacijos pavyzdžių:

👉 Dėl stereotipų kylančių iš asmens identiteto (t.y. tokių aspektų kaip rasė, lytis, seksualinės pažiūros, išsilavinimas, amžius, kalba, kultūra, požiūris, religija, tautybė ir kt.) daroma prielaida, kad asmuo pasižymės tam tikru elgesiu;

👉 Paniekinama kalba arba patyčios;

👉 Prieigos prie profesinių galimybių neigimas dėl asmens identiteto (seksizmas, rasizmas, neįgaliųjų diskriminacija, diskriminacija dėl amžiaus ir kt.)

👉 Akivaizdi nepagarba;

👉 Nevienoda prieiga prie išteklių, galimybių (pvz. švietimo, gydymo paslaugų).

Marginalizacijos paveiktų grupių pavyzdžiai: LGBT+; rasinės, kultūrinės mažumos (pvz. Romų bendruomenė Lietuvoje); mažiau išsilavinę asmenys; asmenys su negalia; psichikos sutrikimų turintys asmenys; benamiai; kaliniai; priklausomybę turintys asmenys ir kt.

Marginalizacija gali neigiamai paveikti individų fizinę, psichinę ir emocinę sveikatą, iššaukti pyktį, nerimą, baimę, depresiją, liūdesį, savęs kaltinimą, stresą ir izoliaciją.
Tai medicininis procesas, kuris gali būti atliekamas medikamentų pagalba arba chirurgine procedūra.

Pasirinkimas atlikti šią procedūrą gali priklausyti nuo įvairių faktorių. Toks pasirinkimas gali būti labai paprastas arba labai komplikuotas, tačiau reikia nepamiršti, kad jis yra asmeninis, tad vienintelis asmuo galintis priimti tokį sprendimą esate Jūs. Nutraukti nėštumą nusprendžiama ne tik neplanuoto nėštumo atveju, bet ir planuoto nėštumo atveju, kai kyla grėsmė gyvybei ar sveikatai.

Lietuvoje ši procedūra nėra draudžiama, tačiau medikamentinis būdas nėra legalus. Chirurginės procedūros vykdymo terminas yra ribojamas, ją galima atlikti iki 12 nėštumo savaitės, jei nėra indikuotų kontraindikacijų nėštumui nutraukti. Nėštumo nutraukimas po 12 sav. leidžiamas tik tuo atveju, jei jis kelia grėsmę gyvybei ir sveikatai.

Nepilnametės taip pat gali nutraukti nėštumą, tačiau šiai procedūrai atlikti reikalingas raštiškas vieno iš tėvų, įtėvių, globėjų, rūpintojų ar faktiškai jas auginančių asmenų sutikimas. Iki 16 metų šis sutikimas yra būtinas, o nuo 16 iki 18 metų pageidautinas.

Nurodomos trys kontraindikacijos nėštumui nutraukti (norint atlikti procedūrą šias ligas reikia išgydyti):

•    ūmūs ir poūmiai genitalijų uždegimai;

•    ūmūs ir poūmiai kitos lokalizacijos uždegimai;

•    ūmios infekcinės ligos.

Po nėštumo nutraukimo gydytojas dirbančioms moterims gali išduoti nedarbingumo pažymėjimą ne ilgiau kaip 2 kalendorinėms dienoms, esant komplikacijoms jį galima pratęsti. Dėl tokio pažymėjimo moksleivėms ar studentėms nėra rašoma. Tenka pripažinti, kad dokumentas jau gerokai pasenęs ir reikalaujantis pakeitimų.

Nėštumo nutraukimas yra normali praktika, tai asmens teisė į privatų gyvenimą bei sveikatą.

Plačiau apie nėštumo nutraukimo tvarką galite paskaityti:

ĮSAKYMAS DĖL NĖŠTUMO NUTRAUKIMO OPERACIJOS ATLIKIMO TVARKOS (1994)
Tai socialinė vyrų dominavimo moterų atžvilgiu sistema. Ši ideologinė sistema skatina lyčių nelygybę ir stereotipinių lyčių vaidmenų palaikymą, kuriais remiantis moteris turi paklusti vyrui, abi lytys privalo elgtis pagal tam tikras elgesio normas ir užsiimti veikla, kuri yra priskiriama vienai ar kitai lyčiai. Remiantis patriarchatu, šeimoje vyras priiminėja svarbiausius sprendimus ir kontroliuoja finansus, o visuomenėje - užima valdančiasias pozicijas. 

Patriarchalinė sistema prisideda ir prie diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu, kuomet LGBT+ bendruomenės nariai yra laikomi neatitinkančiais “tradicinių” lyčių vaidmenų ir susiduria su neigiamais komentarais, patyčiomis ir/ar smurtu. 

Verta atkreipti dėmesį, jog patriachalinė sistema vis dar yra opi problema daugelyje pasaulio valstybių. Profesinėje aplinkoje moterims tenka susidurti su “stiklinėmis lubomis” (terminas, apibūdinantis nematomas kliūtis, trukdančias moterims kilti karjeros laiptais), misoginistiniu požiūriu ir tos pačios darbo pozicijos atlyginimų skirtumais, kurie nėra pagrįsti objektyviais kriterijais. Artimoje aplinkoje taip pat neretai išreiškiama nuomonė, jog tam tikras elgesys, kalbos, apranga ir/ar bendravimo maniera, yra nemoteriška arba nevyriška. Moters siekis užimti aukštas profesines pareigas vis dar yra priešinamas su šeimos kūrimu.
Remiantis LR sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendraja programa lytiškumas yra apibrėžiamas kaip asmens lytinis tapatumas, atsiskleidžiantis per savęs kaip vyro ar moters, kitos lyties asmens, aplinkinio pasaulio suvokimą, jis reiškiasi biologiniais, psichikos, socialiniais kultūriniais ir dvasiniais žmogaus būties aspektais. 

Analizuojant minėtą programą galima daryti išvadą, jog ši sąvoka daugiausiai yra siejama su vaisingumu, dvasiniu pradu bei šeimos kūrimu. Tačiau remiantis Įvairovės ir edukacijos namų pateikiamu apibrėžimu, lytiškumas tęsiasi visą gyvenimą nuo gimimo ir apima lyties tapatybės, lyčių vaidmenų, seksualinės orientacijos, intymumo, malonumo ir reprodukcijos aspektus. Anot edukologės V. Gabrieliūtės: „Lytinė tapatybė apima ne tik savijautą, bet ir kasdien tam tikrai lyčiai priskiriamas normas. Dabartinė karta auga stereotipiškų lyčių vaidmenų persisunkusioje kasdienybėje, kur spaudimą patiria ir mergaitės, ir berniukai, todėl tiek daug jau pradinio amžiaus vaikų turi žemą savivertę, juos kamuoja valgymo sutrikimai,  neigiamas savo kūno vertinimas“.
Tai įsitikinimas, kad yra tik dvi lytys – vyriška ir moteriška, lyties išraika priklauso nuo lyties ir yra priskiriama nuo gimimo. 

Genderizmas skatina stereotipinius lyčių vaidmenis (pvz., charakterio savybės, profesijos ar pareigos santykiuose ir šeimoje) bei diskriminaciją, kuri gali pasireikšti negatyviais komentarais, patyčiomis, neužtikrinamomis teisėmis ar net smurtu prieš asmenis, kurių lytinė tapatybė nesutampa su nuo gimimo priskirta lytimi.
Vaikų santuoka apibrėžiama kaip mergaitės ar berniuko, neturinčio 18 metų, santuoka. Tai gali būti oficiali santuoka, tiek neoficiali sąjunga, kuriose vaikai iki 18 metų gyvena kartu su partneriu, lyg būtų vedę. Tai yra fundamentalus žmogaus teisių pažeidimas, kuris paliečia tiek mergaites, tiek berniukus.

Skurdas, poligamija, šeimos garbė, socialinis statusas, lyčių normos, žemas išsilavinimo lygis, religinės normos ir kt. – pagrindinės priežastys dėl kurių vaikų santuokos ypač paplitę. Visame pasaulyje vaikų santuokų lygis didžiausias Užsachario Afrikoje, kur 35 proc. mergaičių buvo ištekėjusios iki 18 metų (UNICEF). Vaikų santuoka dažnai pakenkia mergaitės raidai, nes lemia ankstyvą nėštumą ir socialinę izoliaciją, nutraukia jos mokymąsi mokykloje ir apriboja karjeros bei profesinės pažangos galimybes. Nors poveikis berniukams dar nebuvo išsamiai ištirtas, santuoka taip pat suteikia berniukams suaugusiojo vaidmenį, kuriam jie nėra pasirengę, o tai gali sukelti ekonominį spaudimą ir apriboti galimybes mokytis.
Priverstinė santuoka - kuomet abu arba vienas iš jaunųjų be jų noro, žinios ar sutikimo yra superšami ir ištekinami. Dažniausiai - tėvų ar kitų šeimos narių, kurie suplanuoja savo artimųjų vestuves, o šie neretai vienas kitą pamato tik tuoktuvių dieną. Prieš jungtuves jaunieji, ypač moterys, patiria itin stiprų emocinį/psichologinį spaudimą, dėl kurio galiausiai sutinka su santuokos sąlygomis. Taip pat kai kuriuose pasaulio regionuose vis dar egzistuoja jaunosios grobimo tradicija, kai jaunikis su draugais netikėtai ją išveža iš namų ir nepaleidžia tol, kol nebūna atlikta ceremonija.

Priverstinė santuoka yra dažniausiai sudaroma dėl materialinių priežasčių, t.y. kraičio paveldėjimo, kuris, priklausomai nuo šalies, gali atitekti arba merginos tėvams, arba sutuoktiniui. Tokia praktika vis dar plačiai paplitusi Centrinėje ir Pietų Azijoje (Indijoje, Nepale, Šri Lankoje ir kt.) bei Afrikos žemyne (Nigerijoje, Madagaskare, Centrinės Afrikos Respublikoje, Somalyje ir kt.), kur jaunaisiais neretai tampa vaikai. 

Šis žmogaus teisių pažeidimas apriboja asmenų pasirinkimo laisvę, skatina nelygybę, išnaudojimą ir kai kuriais atvejais gali kelti pavojų nuotakos sveikatai ir/ar gyvybei (pvz.: kraičio nužudymai, kuomet dėl nepakankamo dydžio kraičio nuotakos yra žalojamos ar/ir žudomos.)
Medikamentinis nėštumo nutraukimas - chirurginei intervencijai alternatyvus būdas nutraukti neplanuotą nėštumą, kurio efektyvumas siekia 98%. Nors šiam dvietapiui būdui būtini vaistai (Mifepristone ir Misoprostol) pasaulio sveikatos organizacijos yra patvirtinti kaip saugūs ir įtraukti į būtinųjų vaistų sąrašą, Lietuvoje šis būdas vis dar nėra legalus - iki 12 nėštumo savaitės moterys nėštumą nutraukti gali tik chirurginiu būdu.

Keli iš medikamentinio nėštumo nutraukimo privalumų: ▪️Nereikalinga chirurginė invazija;
▪️Itin maža komplikacijų tikimybė;
▪️Nėštumą galima nutraukti ne ligoninėje;
▪️Didesnis prieinamumas ir kt. 

Taip pat verta atkreipti dėmesį, jog pandemijos metu, kai daugumoje ligoninių kurį laiką nebuvo vykdomos planinės operacijos, kurioms priskiriamas ir chirurginis nėštumo nutraukimas, dalis moterų pradėjo ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose, kur buvo pastebėtas iš užsienio parvežtų medikamentų nėštumo nutraukimui pardavinėjimas. 

Remiantis pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apribojus legalaus nėštumo nutraukimo prieinamumą jo poreikis nesumažėja, o nelegalių ir nesaugių nėštumo nutraukimų skaičius padidėja.
Į klausimus apie tai, kaip ir kokie žmonės patenka į prostitucijos tinklą, atsako @lastgirlfirst - tarptautinės kampanijos, kurios tikslas yra atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausių grupių žmones, išnaudojamus prostitucijos tikslais, atstovai.

Pagalbos kontaktai:
Bendrasis pagalbos numeris: 112
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pagalbos linija: 370 679 61 617
Dingusių žmonių šeimų paramos centro pagalbos linija:
 8 800 26 161
Femicidas - tyčinis moters ar mergaitės nužudymas dėl jos lyties. Dažniausiai susiduriama su intymiu femicidu, kuris įvykdomas buvusių ar esamų partnerių.

Preliminarūs Pasaulio Sveikatos Organizacijos ir Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos vykdomo tyrimo duomenys rodo, jog daugiau nei 35 % visų moterų žmogžudysčių pasaulyje yra įvykdomos intymaus partnerio.
 
Intymus femicidas nėra vienintelė femicido rūšis, femicidui priskiriamas ir nužudymas dėl garbės (kai siekiama išsaugoti šeimos garbę, jeigu moteris “užtraukia gėdą” savo veiksmais, kuriems nėra pritariama), tiksliniai moterų ir mergaičių žudymai karinių konfliktų metu, žudymas dėl seksualinės orientacijos ar tapatybės, neintymus femicidas ir kt.

Tokios žmogžudystės dažnai būna susijusios su tęstiniu fiziniu, psichologiniu ar seksualiniu smurtu. Lietuvoje taip pat egzistuoja intymaus femicido atvejai - 2018 m. artimoje aplinkoje įvykdyti 13, 2019 m. – 21 nužudymas.
Prostitucija - seksualinių paslaugų teikimas siekiant ne seksualinio pasitenkinimo, o materialinės naudos. Šalyse, kur ši veikla yra nelegali, prostitucija yra glaudžiai siejama su prekyba žmonėmis. Kadangi asmenys neretai šią veiklą maskuoja legalaus darbo ir pajamų šaltinio dokumentais, juos išnaudoti nesusekant tampa lengviau. 

Keli iš pagrindinių faktorių, lemiančių šios veiklos paplitimą, yra prastos ekonominės ir socialinės sąlygos šalyje - mažos pajamos, nedarbas, diskriminacija. Dėl vis dar egzistuojančios lyčių nelygybės pažeidžiamesnės šioje srityje yra moterys.

Caritas ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras pataria atidžiai tikrinti įmones ir asmenis, siūlančius darbą su nemokamu apgyvendinimu ir žadamomis didesnėmis nei įprasta tai darbo vietai pajamomis. Taip pat, kilus įtarimui, kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112 arba visą parą veikiančia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pagalbos linija: +370 679 61 617.
Toksiškas vyriškumas skatina dominavimą, moterų nuvertinimą, homofobiją ir smurtą. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės dažnai vartoja toksiško vyriškumo terminą apibūdindami perdėtus vyriškus bruožus, kuriuos daugelis kultūrų plačiai pripažino ar šlovino. Toksiškas vyriškumas siejamas su „tikro vyro“ vaidmeniu, kuriam nebūdingas jautrumas, emocionalumas ir kt. Vyras apibūdinamas kaip stiprus, savarankiškas, logiškas, siekianis karjeros ir visada norintis sekso.
Žmonės su negalia neretai susiduria su įvairiomis kliūtimis ir diskriminacija. Dažniausi žmogaus teisių pažeidimai šioje srityje yra: patyčios, prieigos į įvairius pastatus trūkumas, nelygios įsidarbinimo galimybės. Tokie pažeidimai turi įtakos žmogaus išsilavinimui, sveikatos priežiūrai, užimtumui, net balsavimui per rinkimus. Neįgaliųjų teisių aktyvistai ir teisininkai siekia tobulinti įstatymus taip, jog jie apimtų kuo platesnį negalią turinčių asmenų poreikių spektrą.

Lietuvoje šiuo metu galioja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kuria remiantis, valstybė privalo ne tik žmogui užtikrinti visas teises, bet taip pat įkurti reikiamas institucijas, kurios kartu su neįgaliuosius atstovaujančiomis organizacijomis kontroliuotų konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir jų laikymąsi. Lietuvoje paskirta institucija yra Neįgaliųjų reikalų departamentas, o pagrindinė organizacija - Lietuvos žmonių su negalia sąjunga.
Lytiškai plintančios ligos (LPL) - infekcijos perduodamos lytinių santykių metu. Yra 3 infekcijų rūšys: bakterinės, parazitinės ir virusinės. Bakterinės (chlamidiozė, gonorėja, sifilis) ir parazitų sukeltos infekcijos yra išgydomos, o virusinės (ŽIV, ŽPV, herpesas, hepatitas A ir B ) yra gydomos.

LPL yra daug dažniau pasitaikančios infekcijos, negu gali atrodyti - per metus pasaulyje suserga apie 250 mln. žmonių. Dažniausiai taikomi prevencijos būdai yra barjerinių priemonių (prezervatyvų) naudojimas ir testavimas.

Verta atkreipti dėmesį, jog kai kurios lytiškai plintančios ligos gali nesukelti jokių simptomų. O laiku nenustatytos ir negydomos LPL gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus (nevaisingumas, impotencija ir kt.). Todėl rekomenduojama reguliariai lankytis pas atitinkamus specialistus ir atlikti laboratorinius tyrimus.
Lietuvoje šeima yra grindžiama santykių turiniu, t.y.: asmenų tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, savanorišku teisių ir pareigų prisiėmimu, o ne santykių išraiškos forma.

Toks Konstitucinio teismo apibrėžimas buvo suformuotas po Seimo bandymo 2008-aisiais metais priimti nutarimą dėl šeimos sąvokos aiškinimo, remiantis tik santuokos pagrindu. Taip pat Konstitucinis Teismas 2019 metais išaiškino, jog de facto partnerystėje gyvenantys tos pačios lyties asmenys patenka į konstitucinį šeimos apibrėžimą. 

Vis dėlto, Lietuvoje iki šiol vyksta diskusijos dėl vienalyčių santuokų/partnerystės instituto įteisinimo.
Lytinis švietimas - programa vaikams ir jaunimui apie žmogaus seksualinio aktyvumo principus, emocinės ir fizinės sveikatos svarbą bei sveikų lytinių santykių palaikymą. Nors teoriškai tokia programa Lietuvos švietimo sistemoje egzistuoja, apie ją diskutuojama retai ir tyliai, patobulinimai nelabai ryškūs, o požiūris vis dar pakankamai siauras.

Reikia nepamiršti, jog neefektyvus lytinis švietimas jaunimui atsiliepia ne tik infekcinėmis ligomis, bet ir neplanuotu nėštumu ar laiku neatpažintu seksualiniu smurtu.
Remiantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, privataus gyvenimo neliečiamumą, žalos sveikatai atlyginimą, informaciją ir kt. (Daugiau informacijos: https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/pacientu-teises/pacientu-teisiu-apsauga)

Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet pacientų teisės nėra tinkamai užtikrinamos. Svarbu atkreipti dėmesį, jog paciento patirtus žmogaus teisių pažeidimus tiria gydymo įstaigų vidiniai kokybės kontrolės skyriai, kurių efektyvumas yra abejotinas. Pažeidimus taip pat dažnai būna sunku užfiksuoti (pvz. nepakankamas informacijos suteikimas prieš tam tikras intervencijas ar procedūras), todėl sudėtinga juos vėliau įrodyti. Remiantis teismų praktika, gydymo įstaigos dažniausiai nėra linkusios pripažinti netinkamo paciento teisių užtikrinimo, o žalos atlyginimo atvejai yra itin reti.

Žinodamas savo teises, pacientas gali reikalauti tinkamo jų įgyvendinimo, o patyręs žalą turi teisę pranešti, tokiu būdu prisidėdamas prie žmogaus teisių užtikrinimo šioje srityje.
Informuoto paciento sutikimas - tai žmogaus teisė pasirinkti sutikti ar atsisakyti tam tikros intervencijos ar gydymo, remiantis išsamiu informuotumu. (Prof. Editos Gruodytės ir Lauros Šalčiūtės-Pratkienės straipsnis “Informuoto paciento sutikimo doktrinos samprata ir svarba sveikatos priežiūroje”)

Remiantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, galima būtų išskirti šiuos pagrindinius aspektus: 

Sutikimas privalo būti duotas: 

👉asmens (paciento arba jo atstovo, jei tai yra nepilnametis), galinčio tinkamai išreikšti savo valią; 
👉gavus pakankamą ir aiškią informaciją
👉laisva valia
👉pasirašant specialios formos sutikimą

Verta atkreipti dėmesį, jog pacientui pasirašius specialios formos sutikimą, laikoma, kad pacientas gavo tinkamą informaciją. 

Daugiau informacijos Lietuvos bioetikos komiteto leidinyje „Informuoto paciento sutikimas. Kas tai?“ Leidinį rasite čia: http://bioetika.sam.lt/index.php?3977411467
Remiantis Europos lyčių lygybės instituto pateikiama informacija reprodukcinės teisės yra žmogaus teisės pripažintos tarptautiniuose teisės aktuose ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose bei kituose susitarimuose. Šios teisės grindžiamos visų porų ir asmenų pagrindinių teisių pripažinimu laisvai ir atsakingai priimti sprendimus dėl vaikų skaičiaus, periodiškumo ir gimimo laiko, gauti informaciją ir priemones tai padaryti. Reprodukcinės teisės apima teisę naudotis aukščiausius standartus atitinkančiomis seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugomis.

Jos taip pat apima teisę priimti sprendimus dėl reprodukcijos nesant diskriminacijos, prievartos ir smurto, kaip nurodyta žmogaus teises reglamentuojančiuose dokumentuose. Moterų žmogaus teisės apima jų teisę kontroliuoti ir laisvai bei atsakingai spręsti klausimus, susijusius su jų seksualumu, įskaitant seksualinę ir reprodukcinę sveikatą nesant prievartos, diskriminacijos ir smurto. Lygūs moterų ir vyrų santykiai seksualinių santykių ir reprodukcijos srityje įskaitant visišką fizinio asmens neliečiamumo pripažinimą, reikalauja abipusės pagarbos, sutarimo ir bendros atsakomybės už seksualinį elgesį ir jo pasekmes.
Stereotipai yra žalingi ir kuriantys neigiamą įtaką. Mūsų visuomenėje egzistuoja įvairūs įsitikinimai apie moterų ir vyrų vaidmenį namuose. Neretai manoma, jog šeimoje tik moteris turi gaminti maistą, prižiūrėti vaikus, o vyras uždirbti pinigus, sunkiai dirbti. Stereotipinis mąstymas riboja galimybes ir saviraišką. 

Lyčių stereotipai - išankstinės mintys, remiantis kuriomis moterims ir vyrams pasirinktinai priskiriami vaidmenys ir savybės, kurias sąlygoja ir apriboja jų lytis (EIGE). Stereotipai namuose kuria neigiamą įtaką vaikams, formuojamas stereotipais paremtas požiūris.
Tam tikrai daliai moterų vis dar tenka kentėti žmogaus teisių pažeidimus gimdymo metu ir tik kelios pasaulio valstybės ėmėsi konkrečių priemonių. T.y. Venesuela, Puerto Rikas ir Argentina, siekdamos kovoti su netinkamu elgesiu gimdymo metu, įstatymais įtvirtino akušerinio smurto sąvoką ir atsakomybę už šį žmogaus teisių pažeidimą. 

Remiantis Venesuelos įstatymais, akušeriniu smurtu yra laikomi tokie veiksmai kaip ne laiku suteikiamas ir neveiksmingas dėmesys skubių situacijų metu; moters vertimas gimdyti gulint su iškeltomis kojomis, kai vertikalus gimdymas yra galimas ir kt. Už šiuos pažeidimus atitinkamiems asmenims numatoma bauda. 

Visgi, valstybei siekiant sumažinti akušerinio smurto atvejų skaičių, svarbiausia - prevencinės programos, kurių metu gydymo įstaigų specialistai būtų supažindinami su tinkamo elgesio standartais ir etikos taisyklėmis. PSO taip pat skatina didesnį nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimą, kuris turėtų būti įgyvendinamas stebint, fiksuojant ir pranešant gimdyvių patirtus žmogaus teisių pažeidimus.
Vaikas - asmuo neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė, jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais, gina arba atstovauja vaiko teisėms.

Vaikų skyrius analizuoja vaiko teisių apsaugos būklę, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jos tobulinimo, koordinuoja vaiko globos (rūpybos), įvaikinimo, vaiko apsaugos nuo smurto ir tarptautinės vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų bendradarbiavimą vaiko teisių apsaugos srityje.

www.socmin.lrv.lt