Vasario 25 dieną Indija ir Pakistanas susitarė nutraukti karinius veiksmus Kašmyre

Konfliktas dėl Kašmyro teritorijos, esančios tarp Indijos ir Pakistano tęsiasi jau 74 metus, tačiau vasario 25 dieną šalys sutarė dėl paliaubų. Tiesa, tai nėra pirmas kartas - ugnis buvo nutraukta ir 2003 metais, kai Pakistanas pasiūlė Indijai neoficialias paliaubas, bet konfliktas netrukus vėl įsiplieskė kai abi šalys pradėjo kaltinti viena kitą dėl susitarimo pažeidimų. Šį kartą šalys nusprendė prisiminti 2003 susitarimą ir jį suformuluoti kaip oficialią diplomatinę sutartį.

Konflikto pradžia siekia laikus, kai Britanija paliko Indijos kolonijas. Teritorija religiniu pagrindu skilo į tris dalis - nedidelė ir nedaug apgyvendinta teritorijos dalis atiteko Kinijai,  Islamą išpažįstančios daugumos teritorijos jungėsi į musulmonišką Pakistaną, o induizmą išpažįstantieji - prie likusios Indijos. Kašmyro teritorija ypatinga tuo, jog ten esanti musulmonų populiacija britų buvo atiduota valdyti Hindu maharadžai, kuris pasirinko nesijungti su nei viena iš dviejų šalių ir likti nepriklausomu. 1947 metais, Kašmyro gyventojai prieš monarchą sukilo, todėl jis paprašė Indijos karinės pagalbos sukilimą nuraminti - kas ir lėmė pirmojo karo tarp šalių pradžią - du trečdaliai teritorijos buvo užimta Indijos, o į likusią teritoriją įžengė Pakistano kariuomenė su tikslu apginti musulmonus. 

Įvykių pasekoje, 1949 metais, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nubrėžė liniją, padalinančią Kašmyro teritoriją į dvi dalis. Šis sprendimas buvo lydimas prašymo abiejų šalių patraukti savo kariuomenes (nei viena pusė to nepadarė) ir leisti Kašmyrui nubalsuoti dėl savo ateities. Taip mažoje centrinėje teritorijos dalyje atsirado Laisvojo Kašmyro autonominė respublika, kurios Indija nepripažino dėl respublikos gaunamos paramos iš Pakistano. Pakistanas tikino, jog Kašmyro musulmonų dauguma priklauso Pakistanui, kol Indija teigiė, jog visa teritorija buvo teisėtai perduota buvusio maharadžos Indijai, todėl Kašmyras net konstituciškai buvo pripažintas Indijos dalimi ir nors kiek vėliau Indijos pusei buvo suteiktas pusiau autonominis statusas (2019 metais jis buvo panaikintas). 

Konfliktą lydėjo dar du teritoriniai karai 1965 ir 1971 metais. Kai Pakistanas prarado rytų teritoriją (vėliau tapusia Bangladešu) Indijai, Kašmyras tapo dar labiau geidžiama teritorija, tad abi šalys dislokavo savo kariuomenes ir artileriją pagal JT nubrėžtą ribą. Tuo tarpu patys Kašmyro gyventojai bandė reikšti norą būti nepriklausomi nuo Indijos, tačiau dominuojanti Indų valdžia protestus nutildė. Tai paskatino kurtis vietiniams savanoriškiems kariniams daliniams kaip Jammu ir Kašmyro Išlaisvinimo Frontas (JKLF), kuris samdė jaunus musulmonus kovoti prieš Indijos karius dėl nepriklausomybės. Savo ruožtu, Pakistanas taip pat kūrė karines grupuotes - radikalaus Islamo kovotojus, kurie rėmė pro-Pakistanietiškas Kašmyro pajėgas. Kaip atsaką, Indija dislokavo per 500 000 karių į Kašmyro teritoriją. Pastovūs susirėmimai, nenoras leistis į kompromisą pražudė daug Kašmyre gyvenančių civilių ir dar daugiau jų pavertė pabėgeliais. Situacija tapo ypatingai pavojinga tada, kai 1999 metais abi, jau ketvirtą kartą kariaujančios šalys, vedamos ginklavimosi varžybų įsigijo atominius ginklus. 

Šis konfliktas tapo pretekstu abiems šalims vykdyti žiaurius karo nusikaltimus - Pakistano radikalios grupuotės vykdė teroro aktus ne tik Kašmyro teritorijoje, bet ir už jos, kaip pavyzdžiui Naujajame Delyje ar Mumbajuje, kol Indija tęsė neginkluotų civilių musulmonų žudymus ir smurtą. Abi šalys kaltina viena kitą dėl žmogaus teisių pažeidimų, tačiau abi tęsia jų vykdymą. Indijos pajėgos pastoviai užsiimdavo neteisėtomis kratomis Kašmyro civilių namuose, dėl tariamai vykdomos teroristinio pobūdžio veiklos, o Pakistano remiamų grupuočių agresija suaktyvėjo po to, kai 2019 Indija atšaukė Kašmyrui suteiktą pusiau autonominį statusą.

Dėl nepagrįstų kaltinimų teroristine veikla taikiniu tapo taikiai protestuojantys asmenys - dauguma jų buvo uždaromi į kalėjimus, ten kankinami arba nužudomi. Kašmyre galioja Indijos Viešojo saugumo aktas, kuris leidžia iki 2 metų be teismo nelaisvėje laikyti žmones. Nors Indijos pajėgos ilgai neigė žudymus be priežasties, vėliau pripažino, jog buvo įvykdyta nemažai žmogžudysčių už atlygį, o įvykiai melagingai dangstyti taip, kad atrodytų, jog žudyta savigynos tikslais. Daug nužudytųjų buvo užregistruoti kaip dingę žmonės tam, jog žuvusiųjų civilių skaičius atrodytų mažesnis, o kūnai, kaip praneša Kašmyro Žmogaus Teisių Komisija, būdavo užkasami masinėse kapavietėse. 

Tiek Indija, tiek Pakistanas tarptautinių organizacijų kaip Amnesty International, Human Rights Watch ir Tarptautinė Juristų komisija pripažino abi puses kaltas dėl nusikaltimų, tokių kaip grobimai, neteisėti žudymai, etninis valymas. Jammu ir Kašmyro Išlaisvinimo frontas šiuos nusikaltimus vykdė prieš Kašmyro hinduistų mažumas - Panditus ir Sikhus. Skaičiuojama, jog viso konflikto metu iš šalies pabėgo per 200 000 Panditų. 

Pandemija tapo pretekstu civilius versti likti namie ir neleisti dalyvauti susibūrimuose.  Tai apribojo žodžio laisvę ir teisę protestuoti. Žiniasklaida yra griežtai reguliuojama, skleidžia nacionalistinę propagandą, o žurnalistai nusprendę nušviesti Indijos vietinės administracijos nusikaltimus, yra uždaromi ir kaltinami antivalstybine veikla. 

Konfliktas ilgai sukosi „uždarame rate“ - dėl žiauraus Indijos elgesio su Kašmyro civiliais, vis daugiau jų iš keršto jungėsi prie Pakistano teroristinių grupuočių, kurios atakavo ne tik indų kariuomenę bet ir civilius. Skaičiuojama, jog iš viso yra nužudyta beveik 70 000 žmonių.  Indijai ir Pakistanui atsidūrus dėmesio centre, ilgą laiką buvo pamirštas vietinių Kašmyro gyventojų balsas, todėl dabar, kai kariaujančios pusės nutarė nutraukti karinių veiksmų grandinę, vėl atsirado viltis užmegzti dialogą ir ieškoti išeities atsižvelgiant į Kašmyrą ne tik kaip teritoriją, bet ir ten gyvenančių žmonių interesus.

Šaltiniai: Maps4news (žemėlapis), Reuters, Associated Press, Human Rights Watch, Amnesty International, BBC News, E-International Relations.