Nėštumo nutraukimas: kada sulauksime pagarbaus dialogo?

Monika Barauskaitė

2021-07-18 14 min read

Pandemijos metu anoniminiuose forumuose padaugėjo užklausų apie nėštumo nutraukimą, į neviltį puolusios moterys prašo pasidalinti informacija apie nelegaliai atliekamas chirurgines procedūras ar kaip gauti nėštumo nutraukimui reikalingus medikamentus. Nors nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra legalus, apie tai kalbėti vis dar yra tabu, net ir progresyvios „už laisvą pasirinkimą” pasisakančios moterys vengia garsiai apie tai kalbėti, o žiniasklaidoje dažniausiai pateikiamos blogos patirtys bei akcentuojama tariama žala. Šiuo metu, kai chirurginio nėštumo nutraukimo prieinamumas yra ribojamas, itin svarbu kalbėti apie alternatyvas, būdus užtikrinti moters reprodukcines teises ir suteikti visapusišką reprodukcinės sveikatos priežiūrą.

Vaikystėje nei viena mergaitė nesvajojo užaugusi pasidaryti nėštumo nutraukimą. Pasirinkimas nutraukti nėštumą gali būti labai paprastas ar labai komplikuotas, tai priklauso nuo įvairių faktorių, tačiau teisę į tokį pasirinkimą privalo turėti kiekviena moteris. Nėštumą nutraukti pasirenkama ne vien neplanuoto nėštumo atveju, bet ir planuoto nėštumo metu, kai vaisiui nėra galimybės išgyventi (pvz., raidos ar chromosomų patologija, didelis neišnešiotumas) ar kyla grėsmė moters gyvybei, todėl yra itin svarbu moteriai suteikti teisę laisvai priimti sprendimą, tinkamiausią jos situacijai. Deja, Lietuvoje vis dar vadovaujamasi moraliai pasenusiu 1994 m. įsakymu dėl nėštumo nutraukimo atlikimo tvarkos, o projektas siekiantis atnaujinti įsakymą, kuris įtrauktų ir medikamentinį nėštumo nutraukimą, nuo 2014 metų taip ir nepajudėjo į priekį. Šiuo metu moterys vis dar yra priverstos savo reprodukcinę sveikatą patikėti anoniminiams forumams, o pagarbaus dialogo šiuo klausimu taip pat trūksta. 

Pandemija atgaivino senas diskusijas

Pandemija į viršų iškėlė jau ir taip opias problemas, viena jų – reprodukcinės sveikatos priežiūra. Pandemijos metu dalis gydymo įstaigų atsisakė atlikti nėštumo nutraukimo procedūras, nes tai yra planinė, o ne būtinoji pagalba, tad ši paslauga moterims tapo mažiau prieinama. Žinoma, poreikis gauti tokią medicininę pagalbą niekur nedingo, o moterys buvo priverstos ieškoti kitų būdų, neretai pasirinkti - nesaugų nėštumo nutraukimą. Pernai, karantinui tik prasidėjus, iškėlus šį klausimą, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga konferencijos metu moterims, kurios neplanuotai pastojo ir nori nutraukti nėštumą, atsakė, kad laikas, kai gydymo įstaigos atsisako teikti tokią paslaugą, yra tinkamas laikas apsvarstyti savo sprendimą [1]. Tokie A. Verygos žodžiai situacijos visiškai neišprendžia, pirmiausiai todėl, kad pagal dabartinius įstatymus šioms procedūroms yra taikomi terminai. Atlikti procedūrą savo valia galima iki 12 nėštumo savaitės pabaigos, o dėl medicininių indikacijų ar pastojus po išžaginimo arba kraujomaišos iki 22 nėštumo savaitės pabaigos[2], tad, ar tikrai tai yra tinkamas laikas pagalvoti? Ar galvoti reikėtų tol kol priimtas sprendimas bus priimtinas konservatyvių pažiūrų atstovams?

Karantinas negali būti priežastimi riboti moters reprodukcines teises, nepaliekant kito pasirinkimo kaip tik ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose, kuriuose dalijamasi informacija apie nelegaliai atliekamas nėštumo nutraukimo procedūras ir kaip gauti tam skirtus medikamentus. Nuoroda į minėtus forumus nebus pateikta, kadangi šis nėštumo nutraukimas visgi nėra saugus ar legalus, tačiau tokių forumų egzistavimas primena, kad moterims trūksta pagalbos bei palaikymo. Žiniasklaidoje trūksta informacijos pagrįstos medicina, tikrų faktų ir diskusijų, dialogo, o ne puolimo. Šiuo metu vis dar dominuoja konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys, visa tai stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą. Joms sunku kalbėti apie savo patirtis, o minėti veiksniai skatina emocinės būklės blogėjimą. Reikėtų padėkoti „Spalvos” režisierei ir prodiuserei Elenai Reimerytei už dviejų dalių socialinę dokumentiką, kurios metu atskleidžiama kita nėštumo nutraukimo pusė, moterų, kurios nesigaili, patirtys ir specialistų pasisakymai šia tema (nuorodas rasite teksto pabaigoje). 

Chirurginių nėštumų nutraukimo ribojimas pandemijos metu vėl privertė pagalvoti apie galimybę įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą. Laisvės frakcijos ir sveikatos reikalų komiteto narė bei priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė, Morgana Danielė, kovo 10-ą dieną surengė spaudos konferenciją „Moterų teisė į mokslo pažangą– medikamentinis nėštumo nutraukimas Lietuvoje“, kuri vėl sulaukė konservatyviosios pusės pasipriešinimo. Iš esmės pasipriešinimas niekur ir nebuvo dingęs, tačiau bandymas užmegzti pokalbį apie galimybę įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą jį dar sustiprino. Įteisinus medikamentinį nėštumo nutraukimą, moterys turėtų galimybę atlikti tai namuose, kas suteiktų daugiau privatumo. Verta atkreipti dėmesį, jog tokiu atveju būtų sumažintos galimybės daryti įtaką moters apsisprendimui dėl nėštumo nutraukimo procedūros. Apie kontraversišką krizinio nėštumo centrų veiklą kviečiu paskaityti Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tinklalapyje. 

Katalikiškų įsitikinimų ir mokslo sintezė

Balandžio 22 d. Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos centro bei Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Moters teisė žinoti” skirtai Pasaulinei gyvybės dienai, penki pranešėjai kalbėjo medicininio nėštumo nutraukimo tema. Konferencijos tikslas - aptarti medikamentinį nėštumo nutraukimą teisiniu, etiniu ir medicininiu aspektais. Konferencijos metu (17-19 val.) pranešimus skaitė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Nacionalinės šeimos ir tėvų asociacijos (NŠTA), Kauno kolegijos (KK) bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovai. Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ pirmininkė Eglė Markūnienė tarė sveikinimo kalbą, aptarė gyvybės ginimo aktualijas bei moderavo konferenciją.

Gydytoja neonatologė dr. Eglė Markūnienė savo kalbą pradėjo atsakydama, kodėl kilo poreikis organizuoti šią mokslinę konferenciją. Atsakymą pradėjo nuo Biblijos, gėrio ir blogio pažinimo medžio bei gyvybės medžio, teikdama, kad Ievai „tiesa buvo pasakyta truputį ne taip”, buvo meluota, nutylėta tiesa, iškreipiama tiesa. Supraski, kad Ieva – moteris, nežino tikrosios tiesos, tačiau ji turi teisę žinoti tiesą, todėl ši konferencija ir vyksta. Kontraceptikų ir nėštumo nutraukimo etimologija „mus supainioja”, kontraceptikų informacinis lapelis irgi „mus painioja”. Gydytoja cituoja Popiežių „Abortas – kaip pasamdyti žudiką”, nukrypsta į eutanazijos etimologiją, kuri irgi „mus supainioja”. Natūraliai iškyla klausimas, kas mūsų „nepainioja”? Konferencijos moderatorė aiškiai pasisakė ir prieš kontraceptikus, ir prieš nėštumo nutraukimą. Kyla klausimas, kokiu būdu moteris gali kontroliuoti, galimybę susilaukti vaikų? Klausant tokio pobūdžio konferencijos galima būtų daryti išvadą, jog vienintelis tinkamas būdas - susilaikymas. Ar tai vis dar veikia? Susilaikymas daugeliui nėra priimtinas. 

Pakvietus maldai kunigą Andrių Narbekovą jis buvo įsitikinęs, kad visi dalyvaujantys konferencijoje „yra vertybiškai orientuoti” ir tų, kurie „pasirenka nutraukti gyvybę nėra”, dėl ko apgailestauja, nes „norint sugrįžti į gyvenimą, reikia suprasti, ką reikia daryti ir ko reikia nedaryti”, tačiau primena, kad jo pranešimas yra skirtas tikintiesiems. Nėštumo nutraukimą įvardijo kaip „“nužudymą”, ir tokiomis supriešinančiomis natomis pradėjo šią mokslinę konferenciją.

Antrajam pranešėjui, R. Aušrotui (NŠTA) susirgus, jį pakeitė asociacijos pirmininkė prof.doc. Violeta Vasiliauskienė, kuri skaitė pranešimą tema „Laisvas informuotas sutikimas: ką turi žinoti gydytojas ir pacientas”. Pranešėja pasirenka cituoti LR konstitucijos 21 straipsnio 4-ą dalį, kurioje rašoma „Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.”, tačiau jo plačiau neaptaria. Teigia, kad informuotą sutikimą gydytojai, o ypač Lietuvoje, supranta neteisingai, priima tai tik kaip teisinį reikalavimą, kad apsisaugotų nuo teisinio persekiojimo. Priduria, kad pacientui neįmanoma perteikti visos informacijos, tačiau vėliau nurodo, kaip informaciją galima pateikti. Du pavyzdžiai iš 2000 ir 2008 metų, kuriuose nėštumo nutraukimas asocijuojamas su blogiu, o situaciją įvardija kaip krizinę, teigia, kad moteris yra ištikta krizės, nėra pajėgi adekvačiai įvertinti susidariusios situacijos ir yra labiau pažeidžiama bei priklausoma nuo aplinkinių nuomonės, dvejoja, ar apskritai egzistuoja laisvas pasirinkimas. Bandoma sudaryti vaizdą, kad moterys yra verčiamos atlikti nėštumo nutraukimą ir neigiama, kad tai gali būti laisvas gerai apgalvotas moters pasirinkimas. Žinoma, tikrai pasitaiko ir tokių atvejų, kai prieš moterį yra naudojama reprodukcinė prievarta reikalaujant nutraukti nėštumą, tačiau reikia prisiminti, kad nėštumas gali būti ir reprodukcinės prievartos pasekmė, kai iš moters yra atimamas laisvas pasirinkimas pradėti nėštumą. Norinčius sužinoti, kas yra reprodukcinė prievarta, kviečiu apie tai skaityti tinklaraštyje „Netobulos” (nuorodą rasite apačioje).

Prof. dr. Andriaus Narbekovo pranešimo pavadinimas - „Medikamentinis abortas: bendradarbiavimas blogyje”, jau daug pasako apie pranešimo turinį. Pranešimo metu jaučiama stipri nėštumo nutraukimo stigmatizacija, asmuo nutraukęs nėštumą – neturi vertybių. Viso pranešimo metu bandoma apeliuoti į moters ir sveikatos priežiūros darbuotojų sąžinę, teigiama, kad jie bendradarbiauja blogyje. Dalinamasi tokiais teiginiais, kaip : „Renkasi dėl to, kad kiti renkasi”, „profesinėje veikloje yra verčiami daryti tai, kas prieštarauja jų moralei”, „primesta daugumos moralė” ir kt. Priduriama, kad „Piliečio sąžinės pareiga yra nesilaikyti įstatymų, kurie aiškiai prieštarauja dorinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui”, o visa tai pagrindžiama, tuo kad „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių”. Natūraliai iškyla klausimų dėl sveikatos priežiūros specialisto profesionalumo ir moralės priešpriešos. Ar gydytojas turi teisę primesti savo moralę pacientui? Ar dėl asmeninių įsitikinimų gydytojas gali atsisakyti suteikti sveikatos priežiūrą? Ar tai nevaržo žmogaus teisių? Gydytojui atsisakius atlikti nėštumo nutraukimą pažeidžiama teisė į sveikatą. Kitavertus, ar tikrai sveikatos priežiūros specialistai yra verčiami atlikti nėštumo nutraukimus, nors tai ir prieštarauja jų įsitikinimams?

Gyd. Gerimantas Čerkauskas (KK) skaitė pranešimą „Medikamentinių preparatų vartojamų abortui veikimo mechanizmas ir poveikis moteriai”. Pranešimo metu teigiama, kad „abortas lieka abortu, nesvarbu cheminis ar chirurginis”, kalbama apie sukurtą iliuziją „kad pats gyvenimas gali būti be jokių pasekmių”, nelabai aišku, kas tą iliuziją kuria. Pateikiama tokia informacija „Vaisto „efektyvumas” pavartojus nėštumo pradžioje siekia 47-54 proc., o papildomai skiriant Misoprostolį išauga iki 97 proc.”, šaltinis nėra pateikiamas. Na, Misoprostolis nėra „papildomai” skiriamas, jis yra medikamentinio nėštumo nutraukimo dalis. Medikamentiniui nėštumo nutraukimui atlikti reikalingi du medikamentai, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Pirmiausiai skiriamas Mifepristonas, kuris blokuoja hormoną progesteroną, o po 24 ar 48 val. naudojamas Misoprostolis[3]. Taip šią procedūrą paaiškina Santaros klinikų gydytojas ginekologas, Vytautas Klimas, taip pat šią procedūrą aprašo ir Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO). Naudoti vien tik Mifepristono nėštumo nutraukimui PSO nerekomenduoja, jei nėra galimybės naudoti abiejų medikamentų, galima naudoti tik Misoprostolį [4]. Paskubintas pabaigti savo pranešimą, nutaria pranešti, kodėl visuomenė turi teisę riboti Mifepristoną, nes: ribojame narkotikus; ribojame stipriai veikiančius psichotropinius medikamentus; ribojame antibiotikų vartojimą. Šiuo metu Lietuvoje įregistruotas yra Mifepristonas, o Misoprostolis ne, būtent pastarasis medikamentas yra reikalingesnis medikamentiniui nėštumo nutraukimui atlikti. Pranešėjas neaiškiai pateikia informaciją, kalba apie abu preparatus, tačiau vietomis neįvardija, apie kurio preparato šalutinius poveikius kalbama. Žinoma, užkliūna ir tai, kad pranešėjas kalbėdamas apie galimas komplikacijas nepateikia jokių šaltinių ir rodiklių. Realybėje  rodikliai yra pakankamai žemi. Bendras komplikacijų rodiklis yra 0.22 proc., o dažniausios komplikacijos - kraujavimas, gimdoje like audiniai ir infekcijos. Plačiau apie medikamentinį nėštumą kviečiu paskaityti Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos publikacijoje, kurioje pateikiami rodikliai ir šaltiniai. 

VDU katalikų teologijos fakulteto dėstytoja prof. dr. Birutė Obelenienė (VDU) skaitė pranešimą tema „Medikamentinis abortas – nuslėpta tiesa”. Pranešėja nagrinėja M. Danielės surengtą konferenciją, žiniasklaidoje publikuotus straipsnius, kurie bent kažkiek palaiko medikamentinio nėštumo nutraukimo įteisinimą, išskiria Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociaciją, kaip kreipimosi dėl procedūros įteisinimo iniciatorių. Pranešėja, užduoda klausimą: „ar tikrai reprodukcinė sveikata suteikia moterims daugiau laisvės?” Pasirinkdama cituoti ne visus V. Klimo žodžius, teigia, kad medikamentinis abortas yra pateikiamas lyg pasivaikščiojimas po pievelę, nors gydytojas labai objektyviai palygina, šias procedūras, praneša, kad po medikamentinio nėštumo nutraukimo moteris gali ilgiau kraujuoti, o gimdos išsivalymas gali testis apie savaitę ir ilgiau[5]. Siekdama paneigti vieną iš medikamentinio nėštumo privalumų – mažesnę riziką, remiasi  2000-2006 metais Suomijoje surinktais duomenimis grįstu tyrimu[6], kuriame dalyvavo moterys besilaukiančios 63 dienas ir trumpiau. Pranešėja akcentuoja tyrimo rezultatus, kurie nurodo didesnius kai kurių šalutinių poveikių rodiklius, tarp kurių ir didesnis kraujavimas. Apie šiuos rodiklius kalbėjo ir V. Klimas, tačiau jis buvo cituojamas neteisingai. Visa informacija yra viešai prieinama ir pateikiama. Privalumą susijusį su didesniu privatumu bando paneigti remdamąsi statistika, kuri iš tiesų nurodo, kad atliekant medikamentinį nėštumo nutraukimą vėlesnėje nėštumo stadijoje, pasireiškia gausesnis kraujavimas, ir tuo atveju 5 iš 100 moterų prireikia chirurginės intervencijos - apsilankymo pas sveikatos priežiūros specialistus. PSO medikamentinį nėštumo nutraukimą rekomenduoja atlikti iki 12 savaičių, t.y. 84 dienų, tinkamai naudojant abu medikamentus. Naujausi tyrimai rodo [7], kad naudojant abu medikamentus pagal rekomendacijas, toks nėštumo nutraukimo efektyvumas yra 95 proc., kai nėštumas nutraukiamas iki 9 savaitės, t.y. 63 dienos, ir net gali būti pilnai atliekamas namuose, o tai ypač aktualu Covid-19 laikotarpiu. Tad po konsultacijos su gydytoju ir procedūrą atliekant tinkamu laiku, pagal visas rekomendacijas, pranešėjos iškeltų problemų rizika yra itin maža. Rizikos, žinoma, yra žymiai daugiau, kai moterims reprodukcinės sveikatos priežiūra nėra prieinama, t.y. medikamentinis (ir ne tik) nėštumo nutraukimas yra neprieinamas, ir jos pačios nutaria ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose ar kitokiais būdais. Pranešėjos pasirinkimas remtis Suomijos statistika yra kiek keistas, nes šiuo metu iš visų šalyje atliekamų ankstyvų nėštumo nutraukimų, 95 proc. yra atliekami medikamentiniu būdu[8] (tai vėliau paminės ir pranešėjos kolegė). Pranešėja, nepamini, kad tame pačiame tyrime rašoma, kad abu metodai tiek chirurginis, tiek medikamentinis įprastai yra saugūs. Pranešimą užbaigia teiginiu, kad tai yra pasirinkimo laisvė be išmanymo, akių dūmimas, iliuzijos kūrimas, siekiant manipuliuoti asmeniu. Tiesioginė citata – „Moters išnaudojimo ir jos seksualumo eksploatacijos istorija tęsiasi tik kitu lygiu – moteriai patikėjus, jog tai jos pačios pasirinkimas, jos pačios laisvės troškimas”. Tokie teiginiai formuoja nuomonę, jog moterys negeba savarankiškai priimti sprendimo dėl nėštumo nutraukimo, yra emocionalios ir nelogiškos. Taigi, yra skatinamas stereotipinis požiūris ir stigmatizacija. 

Paskutinioji pranešėja LSMU doc. dr. Giedrė Širvinskienė (taip pat dirba Krizinio nėštumo centro konsultante), pristatė temą „Medikamentinis abortas ir moters emocinė būklė”. Paliečiamos tikrai jautrios temos: moters emocijos prieš ir po nėštumo nutraukimo, mažas arba neegzistuojantis sveikatos priežiūros personalo dėmesys moters emociniams poreikiams. Kalbėjo ir apie tai, kad po nėštumo nutraukimo moteris patiria prieštaringus jausmus, palengvėjimą ir gailestį ar kaltę. Pranešime yra keletas kontraversiškų pasisakymų, kuriuos sunku suprasti, vienas jų „Abortas egzistuoja, nes manoma, kad jis neva padeda moteriai ir suteikia jai didesnę gerovę”. „Dažnai apsisprendimas yra nulemtas emocinių reakcijų”, moteris ir vėl neracionali, emocijų valdoma būtybė? Vis dar einame tokių stereotipų grįstu keliu? Selektyvus pranešimo temos atskleidimas iškelia nemažai klausimų. Ar nėštumo nutraukimo ir moters emocinės būklės temą galima atskirti nuo nėštumo ir nėštumo nutraukimo stigmatizacijos? Ar nėštumo nutraukimo stigmatizacija neturi įtakos moters emocinei būklei? Ar visos moterys po nėštumo nutraukimo iš tikrųjų jaučia tik neigiamas emocijas? Pranešėja taip įsijaučia į prieštaravimą medikamentiniui nėštumo nutraukimui, kad, tikriausiai, pati to nesuvokdama pradeda „reklamuoti” chirurginį nėštumo nutraukimą, kaip suteikiantį mažesnę emocinę žalą. Pabaigai priduria, kad moters išgyvenimai ir emocinė būklė, neturi būti pamiršti priimant politinius sprendimus, ar konsultuojant moteris dėl nėštumo nutraukimo. Negalima nesutikti su šiuo teiginiu, tačiau G. Širvinskienė šią diskusiją pakreipia kiek kita linkme, teigia, kad dažnai ignoruojama, kaip moteris jaučiasi „keliaudama per tą visą procesą”. Faktas, kad moters emocinė būklė dažnai yra ignoruojama, tačiau dar labiau yra ignoruojama emocinė būklė tų moterų, kurioms yra nesuteikiama prieiga prie saugaus nėštumo nutraukimo, kurios yra priverstos ieško informacijos anoniminiuose forumuose, kurios dėl stigmatizacijos slepia nėštumą ir sprendimą atlikti nėštumo nutraukimą. Ar mes pakankamai pagalvojame apie šias moteris? 2020 metais socialinių mokslų ir medicinos žurnale [9] publikuotas tyrimas paneigia prielaidą, kad moterys visada gailisi savo sprendimo nutraukti nėštumą. Tyrimas nurodo, kad daugiau nei pusė moterų dvejojo dėl savo sprendimo, tačiau savaitę po nėštumo nutraukimo 97,5 proc. moterų pasakė, kad tai buvo teisingas sprendimas, po penkerių metų šis skaičius išaugo į 99 proc. Moterų taip pat buvo klausiama apie jų emocinę padėtį, daugiau nei pusė moterų atsakė, kad jaučiasi teigiamai, 29 proc. moterų savaitę po nėštumo nutraukimo jautė prieštaringas ar neigiamas emocijas. Visuomenėje egzistuojančios stigmos paveikė moterų nuomonę dėl nėštumo nutraukimo, tačiau ne pasitikėjimą savo sprendimu. Moterys, kurios gyvena visuomenėse, kurioje nėštumo nutraukimas stigmatizuojamas, po nėštumo nutraukimo jautė liūdesį, kaltę ir pyktį. Šie jausmai ilgainiui išnyksta, viso tyrimo metu palengvėjimas buvo ryškiausia emocija, kuri lydėjo moteris. Emocijos, kilusios po nėštumo nutraukimo yra susijusios su asmeniniu ir visuomenės kontekstu, o ne pačios procedūros rezultatas.

Apibendrinant mokslinės konferencijos argumentavimą, kodėl medikamentinis nėštumo nutraukimas neturėtų būti įteisintas, vis grįžtama prie Biblijos mokymų, teiginio, kad moteris niekada neapsisprendžia laisvai ir bandymų apsaugoti moterų sveikatą, kadangi toks nėštumo nutraukimas nėra saugus. Saugiau yra palikti moteris neviltyje ir stumti į anoniminius forumus? Priversti moterį tęsti nėštumą ir vėliau gėdinti ją, kad ji yra vieniša motina, gauna valstybės išmokas, atsisako vaiko, jį atiduoda į vaikų namus ar tiesiog negali juo pasirūpinti yra geriau? Ar „Už gyvybę” netapo tiesiog „Už gimdymą”, negalvojant, koks gyvenimas laukia moters? Ar vis dar esi „Už gyvybę”, jei tau nerūpi moters gyvybė ir gyvenimas?

Mokslinei konferencijai trūko objektyvumo, neutralumo, faktų tikslumo. Pasirinkta kalba stigmatizuoja nėštumo nutraukimą ir klaidina žmones, naudojami tokie žodžiai kaip „žudymas” ;„žmogžudystė”; „nemoralu”; „kaltasis”; „blogis”, „nuodėmė”; „melas”; „iliuzija”; „netiesa”. Siekiant temą atskleisti visapusiškai, buvo galima pasikviesti pranešėjų atstovaujančių kitokias pozicijas, vystyti dialogą. Visos konferencijos metu buvo teigiama, kad visuomenė labai daug ko nežino, nesuvokia, ką daro, informacija pristatoma, kaip vienintelė tiesa. Tiesa, kad informacijos apie nėštumo nutraukimą trūksta, tačiau pateikiant tokią informaciją yra itin svarbu išlaikyti objektyvumą, informacijos tikslumą, atsižvelgti į visuotines žmogaus teises. 

Tenka pastebėti, kad tai nėra pirmas kartas, kai A. Narbekovas ir kiti nėštumo nutraukimo draudimo šalininkai pateikia klaidingus faktus. Apie konfliktus ir melą dėl „gėrio”  dar 2014 metais rašė žurnalistas Ignas Krasauskas[10]. 

Draudimas atlikti medikamentinį nėštumo nutraukimą užkerta kelią saugiems nėštumo nutraukimams. Draudimas praktiškai nesumažina medikamentinių nėštumo nutraukimo skaičių, o tik stumia moteris į kraštutinumus, jei jos nenori tęsti nėštumo. Stebint realią statistiką, nėštumų nutraukimų skaičius yra mažesnis tose šalyse, kuriose įstatymai yra liberalesni.

Drausti neverta

Reikėtų padiskutuoti ir apie pasiskirstymą į „Pro-Choice” ir „Pro-Life”. Ar „Už gyvybę” ir „Už laisvą pasirinkimą” yra skirtingose pusėse? Iš esmės, „Už gyvybę” pasisakantys siekia primesti savo moralinius įsitikinimus, kurie gali būti grįsti religija ar filosofija, kitiems, o „Už laisvą pasirinkimą” nebando būti moraliniu kompasu ir teisę apsispręsti palieka moterims. „Už gyvybę” pasisako, kad neštumo nutraukimas yra blogai, o „Už laisvą pasirinkimą” pasisako, kad nėštumo nutraukimas tiesiog yra. „Už laisvą pasirinkimą” nėra „Už nėštumo nutraukimą”. Iš esmės, abiejų pusių tikslas yra sumažinti nėštumo nutraukimų skaičių, klausite, kaip taip gali būti? „Už gyvybę” bando nėštumo nutraukimų skaičių sumažinti kontroliuodami ir moralizuodami, skatindami „susilaikyti”, dažniausiai pasisako prieš kontracepciją, kas galiausiai padidina neplanuotų nėštumų skaičių. Tuo tarpu „Už laisvą pasirinkimą” skiria daugiau dėmesio prevencijai – pasisako už kontraceptikų prienamumą, skiria daugiau dėmesio moterų teisėms bei palaiko liberalius nėštumo nutraukimo įstatymus, o tai sumažina nėštumo nutraukimo skaičius. Guttmacher instituto statistika (2015-2019) rodo, kad šalyse, kuriose nėštumo nutraukimo prieinamumas yra ribojamas, nėštumo nutraukimų rodiklis yra didesnis, nei tose, kurios to nedaro. Šalyse, kurios riboja nėštumo nutraukimą, neplanuotų nėštumų rodiklis yra didesnis, o šalyse, kuriose nėštumo nutraukimas yra itin prieinamas, neplanuotų nėštumų rodiklis yra žemas. Šalyse, kurios riboja nėštumo nutraukimus, per pastaruosius 30 metų, neplanuotų nėštumų pasibaigusių nėštumų nutraukimų procentas išaugo nuo 36 proc. 1990-1994 m. iki 50 proc. 2015-2019 m.[11]. Statistikos nepaneigsi, tačiau reikėtų pridurti, kad liberalius nėštumo nutraukimo įstatymus dažnai lydi visapusiškas ir informatyvus, medicina grįstas lytiškumo ugdymas bei aukštas kontraceptikų prieinamumas.

Suteikti galimybę atlikti nėštumo nutraukimą nėra lygu skatinti šią procedūrą atlikti, svarbu informuoti mergaites/moteris apie egzistuojančias galimybes, teisingai informuoti apie galimą procedūros žalą, kitų moterų patirtis; suteikti psichologinę pagalbą prieš procedūrą ir po procedūros atlikimo, nebandant įteigti vienokios ar kitokios nuomonės, o objektyviai paaiškinant pasirinkimus bei galimas pasirinkimų pasekmes; neteisti asmens dėl to, kad jis pasinaudojo savo teisėmis į privatų gyvenimą ir sveikatą. Paprasčiausiai reikėtų suprasti, kad ribojant ar draudžiant nėštumo nutraukimus, poreikis niekur nedings.

PSO pateikia kelis būdus sumažinti nesaugių nėštumo nutraukimų skaičių. Vienas tokių būdų visapusiškas ir nuoseklus lytiškumo ugdymas. Antrasis būdas, neplanuoto nėštumo prevencija naudojant efektyvią kontracepciją, įskaitant ir skubios kontracepcijos tabletę, o trečiasis būdas – teisėtų saugių nėštumo nutraukimų teikimas. Akivaizdu, kad PSO pasiūlymai yra orientuoti į neplanuotų nėštumų mažinimą, taip sumažinant poreikį nutraukti nėštumą. Tuo tarpu Lietuvoje  trūksta mokslu grįsto visapusiško ir nuoseklaus lytiškumo ugdymo, neplanuoto nėštumo nutraukimas yra stigmatizuojamas, vietoj pagalbos pasirenkama kontroliuoti ir smerkti, taip priverčiant moteris ieškoti pagalbos anoniminiuose forumuose, ar tai teisinga? Laikas pripažinti, kad susilaikymu grįstos programos neveikia. Metas kurti mokslu pagrįstą pagarbų dialogą.

Reikia priminti, kad kiekvienas asmuo turi teisę priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo pagal savo asmeninius įsitikinimus (pvz., religinius, filosofinius), tačiau tie įsitikinimai negali riboti kitų asmenų teisių, neatimkite iš moters teisės į laisvą pasirinkimą ir reprodukcinę sveikatą. Juk įteisinus medikamentinį nėštumo nutraukimą jis nebus daromas per prievartą. Toms, kurioms to nereikia, tai nieko nepakeis, o moterims, kurioms ši paslauga reikalinga, įteisinimas sukurs aplinką saugiam nėštumo nutraukimui atlikti.

Moterims reikia:

-Reprodukcinių teisių užtikrinimo.
-Mokslu pagrįstos informacijos.
-Saugios aplinkos atlikti sprendimus.
-Prieinamos reprodukcinės sveikatos priežiūros.
-Visapusiškos pagalbos ir palaikymo nepriklausomai nuo jos pasirinkimo.

Moterims nereikia:

-Dezinformacijos.
-Gėdinimo.
-Smerkimo.
-Psichologinio ir emocinio spaudimo.
-Diskriminacijos.
-Stigmatizavimo.
-Kitų nuomonės ir įsitikinimų.
-Būti pavadinta žudike.


Rekomendacijos 

Socialinę dokumentiką „Spalvos” apie nėštumo nutraukimą žiūrėkite:
Spalvos. Abortas, dėl kurio nesigailiu I d. Moterys, kurios džiaugiasi galėjusios pasirinkti,
nuoroda ; Spalvos. Abortai II d. Specialistai kalba apie abortą, nuoroda;

Apie kontraversišką krizinio nėštumo centrų veiklą skaitykite čia;

Apie medikamentinį nėštumo nutraukimą skaitykite čia;

Daugiau apie reprodukcines teises ir sveikatą skaitykite Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos puslapyje, čia;

Apie reprodukcinę prievartą skaitykite tinklaraštyje „Netobulos”, nuoroda;

Apie sunkius moterų išgyvenimus galite išgirsti „VICE News” vaizdo įraše, nuoroda;

Moterų atlikusių nėštumo nutraukimą pasakojimai, nuoroda.