LGBT+ bendruomenės patiriama socialinė atskirtis

Lietuvos visuomenėje paplitęs homofobiškas požiūris į kitos seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės asmenis gali reikštis priešiškumu, netolerancija bei diskriminacija. Dėl tradicinių visuomenės normų asmenys priklausantys  LGBT+ bendruomenei gali patirti socialinę atskirtį tiek visuomeniniame gyvenime, tiek artimoje aplinkoje. 

LGBT+ bendruomenės nariai diskriminaciją ir socialinę atskirtį taip pat patiria darbo aplinkoje: kolektyvas gali rodyti priešiškumą, nebendrauti, nesuteikti reikalingos darbui informacijos bei neskirti užduočių [1]. Toks elgesys rodo, kad asmuo pirmiausia yra vertinamas pagal jo lytinę tapatybę/seksualinę orientaciją, bet ne pagal turimas kompetencijas profesinėje veikloje. Tai pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvenciją bei pasak Vytauto Mizaro, Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesoriaus, ir Lietuvos Respublikos Konstituciją [2]. Profesorius pabrėžia, kad visuomenėje egzistuojantis tos pačios lyties asmenų ir skirtingų lyčių asmenų priešinimas yra neteisingas. Jis skatina priešiškumą, kuris perauga į diskriminaciją ir netoleranciją. 

Liūdniausia, kai priešiškumas patiriamas iš pačių artimiausių asmenų – šeimos. Artimieji, dėl susiformavusių klaidingų visuomenės normų patiria spaudimą ir išgyvena nusivylimą, „standartą“ atstumti kitokį asmenį bei diskriminaciją, susijusią su buvimu LGBT+ bendruomenei priklausančio asmens artimuoju [1]. Svarbu atkreipti dėmesį, kad asmenybė yra ne tik seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė, tačiau ir asmens būdo savybės, pomėgiai, gebėjimai ir pan. Priklausymas LGBT+ bendruomenei neturėtų būti priežastimi diskriminacijai ir atstūmimui. 

Lietuvoje dėl lygių galimybių pažeidimų kreipiamasi retai – LGBT+ bendruomenės diskriminacija nėra suvokiama kaip opi problema [1]. Laikomasi stereotipinių nuostatų, kad asmenys paprasčiausiai „reikalauja dėmesio“, trūksta įgyvendinimo priemonių, padėsiančių užtikrinti ir apginti LGBT+ asmenų teises (nėra teisės į santuoką ar partnerystę ir t.t.). Taip pat nepasitikima ir netikima valstybės institucijomis bei jų teikiama pagalba, besikreipiantis asmuo patiria baimę netekti darbo, susidurti su klaidingomis stereotipiškomis nuostatomis. Todėl vienas iš svarbių veiksnių yra diskriminacijos supratimo, empatijos ir sąmoningumo kėlimas visuomenėje bei pagalbą teikiančių institucijų viešinimas. 

Įrašas parengtas remiantis L. Kublickienės tyrimo duomenimis. 

Informacijos šaltiniai:

1.Kublickienė, L. (2020). Pažeistų lygių galimybių atkūrimo socialinė praktika Lietuvoje: nukentėjusiųjų nuo diskriminacijos asmeninės patirtys. Filosofija. Sociologija, 31(2), 165-174. Prieiga per internetą.

2.Jackevičius. M., (2019). Profesorius apie LGBT asmenų diskriminaciją: pažeidžia Konstituciją ir primena nacistinę ideologiją. Prieiga per internetą.