Darbo rinkoje darbuotojų segregacija dėl lyties - vis dar gajus reiškinys. Tai nulemia moterų ir vyrų užmokesčio skirtumus bei kitokio pobūdžio diskriminaciją lyties pagrindu. Vyrauja stereotipinis profesijų skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“, o „vyriškomis“ laikomos profesijos visuomenėje pagal tradicinius stereotipus yra labiau vertinamos nei „moteriškos“. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdyto projekto duomenimis  „Verti po lygiai“ pastebėta, kad Lietuvoje „vyriškų“ profesijų sritimis laikoma: statybų sektorius, verslas, informacinių technologijų sritis, transporto ir saugojimo veikla, žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. „Vyriškomis“ laikomos profesijos taip pat dažniausiai yra siejamos su vadovaujančiomis ir aukštomis pozicijomis, atitinkamai - didesniu atlyginimu. „Moteriškos“ profesijos ir darbai stereotipiškai siejami su tradiciniu globėjišku moters vaidmeniu patriarchalinėje visuomenėje – veiklos sritys apima žmonių sveikatos priežiūrą, socialinį darbą, švietimą, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas [1]. Dažniausiai šie darbai sudaro antraeiles pozicijas darbe ir yra mažiau apmokami. „Tradiciniai“ lyčių vaidmenys, kuriuos suformavo stereotipai, tarsi pagrindžia  įsitikinimą, kad karjeros siekimas, geriau apmokamos darbo pozicijos ir tam tikros sritys yra tinkamos vyrams, o moterų vaidmuo darbo rinkoje traktuotinas itin siaurai. 

„Stiklinės lubos” darbo rinkoje 

Dėl lyčių stereotipų darbo rinkoje moterims tenka susidurti ir su „stiklinėmis lubomis“. Terminas „stiklinės lubos“ apibrėžia dirbtinius trukdžius ir kliūtis moterims siekti karjeros bei užimti aukštesnes, geriau apmokamas pozicijas darbo rinkoje [2]. Moterims, norinčioms profesinio pripažinimo, reikia žymiai daugiau stengtis negu vyrams. Moterys tarsi pro „stiklines lubas” mato savo karjeros galimybes, tačiau negali jų realizuoti, o jeigu nori pasiekti tikslą - geresnę karjerą ar vadovaujančią poziciją, turi „pramušti” šias lubas. Toks terminas atspindi lyčių nelygybę ir stereotipinius lyčių vaidmenis: dažnai moterys vadovaujančiose bei auktesnėse pozicijose sudaro mažumas. „Creditinfo Lietuva“ 2021 atliktas tyrimas parodė, kad šių metų kovo pradžioje Lietuvoje veikiančių verslo įmonių vadovais iš viso dirbo beveik 100 tūkstančių gyventojų. Iš jų tik 30,2 proc. yra moterys. Didžiausias atotrūkis tarp vyrų ir moterų vadovaujančių pozicijų pastebimas statybų, apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės, transporto ir žemės ūkio bendrovėse [3].

Sociologė Giedrė Purvaneckienė pastebi, kad „stiklinių lubų” reiškinys taip pat dažnas akademinėje veikloje: nors didžiąją dalį doktorantūroje studijuojančiųjų sudaro moterys ir tarp jaunų mokslininkų - nemažai moterų, tačiau A lygio mokslininkių profesorių, vyriausiųjų mokslininkių yra tik 14,4 proc. [2]. Sociologė atkreipia dėmesį, kad „stiklinių lubų” reiškiniui akademinėje veikloje nemažai įtakos daro patriarchalinio šeimos modelio nuostatos, jog moteris turi rūpintis buitimi ir vaikų auklėjimu [2]. Taip pat trūksta visuomeninių vaikų priežiūros įstaigų, o privačios įstaigos ir darželiai kainuoja nemažai ir moteris dėl mažesnių pajamų ar (ir) be pagalbos dažnai negali sau to leisti [2]. „Stiklinių lubų“ reiškinys glaudžiai siejasi su lyčių stereotipais ir patriarchalinio šeimos modelio bruožais, kurie tradiciškai suformavo „kur yra moters vieta šeimoje ir visuomenėje“. Todėl susiduriama su uždaru ratu iš kurio sunku išeiti: moteriai stereotipiškai tenka ir vaikų auginimas, ir sunkumai norint įsitvirtinti aukštesnėje darbo pozicijoje. Tai lemia, kad moterims sunkiau siekti karjeros, tenka dirbti žemesnio išsilavinimo reikalaujantį darbą ir jos gauna mažesnį darbo užmokestį.

Neigiamas karjeros siekiančios moters vaidmuo visuomenėje 

Moters turimai kvalifikacijai ir darbo įgūdžiams įdarbinimo procese teikiama nepakankamai dėmesio, kai tuo tarpu vyrų pagrindiniai įdarbinimo kriterijai yra profesinė patirtis, kvalifikacijos lygis, mobilumo galimybė ir kalbų įgūdžiai. Pagal LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis, Lietuvoje įdarbinant moterį pirmiausia atsižvelgiama į kitus kriterijus: ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda [1]. Šeimos kūrimo klausimas labiausiai paveikia 25–39 metų amžiaus moteris – tokio amžiaus dažniausiai kuriamos šeimos, todėl  šių moterų padėtis darbo rinkoje yra sudėtingiausia [1]. Nors ir buvo priimtos nacionalinės bei tarptautinės teisės normos, užtikrinančios nėštumo ar gimdymo atostogose esančių moterų teises, tačiau darbdaviai vis dar atkreipia dėmesį į moters darbo valandų lankstumą, nes vyrauja požiūris, kad moteris negalės darbo suderinti su vaikų auginimu [1]. Neretai vaiko ir jo globos klausimai išimtinai yra priskiriami tik moterims [1]. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įdarbinant vyrus, šeimos ir vaikų auginimo faktorius nėra svarbus. Tai rodo, kad toks nepalankus požiūris į moterį dėl jos nėštumo arba motinystės yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties. 

Visuomenėje šeimos kūrimas moteriai yra tarsi privalomas gyvenimo aspektas, o moteris, nusprendusi pirmiausia siekti karjeros, susiduria ne tik su „stiklinių lubų” reiškiniu, bet ir su klijuojama „karjeristės” etiketė. Šis apibūdinimas yra tarsi neigiamas moters bruožas. Galima pastebėti dvigubus standartus, nes vyrams, siekiantiems karjeros, tokie epitetai kaip „karjeristas” yra taikomi itin retai. Todėl tai kelia hipotetinį klausimą, kodėl visuomenėje vienai lyčiai yra priimtinas karjeros siekimas, o kitai karjeros siekimas tampa neigiamai asmenybę apibūdinančiu bruožu.

Informacijos šaltiniai:

1. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Moterų ir vyrų darbo užmokestis. Plačiau skaitykite čia.

2. Plačiau apie lyčių stereotipus ir „stiklines lubas“ skaitykite čia.

3. Plačiau apie „Creditinfo Lietuva“ atliktą tyrimą galite rasti čia.