Priklausomybė nuo darbo: kodėl neturėtume tuo girtis?

Darbas – kasdienis mūsų gyvenimo palydovas. Tad nenuostabu, kad kartais nebepastebime, kaip jis vis atkakliau ima dominuoti mūsų elgesyje ir mintyse, o standartinė 40 valandų darbo savaitė išsitęsia. Apie tai, kodėl pernelyg intensyvus ir ilgas susikoncentravimas į veiklas yra žalingas mūsų sveikatai, kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorante Modesta Morkevičiūte.

Priklausomybė nuo darbo – kokie ryškiausi jos požymiai?

Vienintelis būdas nustatyti, ar su darbu susijusį elgesį galima vadinti priklausomybe, yra pastarojo vertinimas pagal septynis visoms priklausomybėms būdingus simptomus:

- veikla turi dominuoti asmens mąstyme ir elgesyje;

- su darbu susijusi veikla turi kontroliuoti nuotaiką;

- norint pasiekti palengvėjimą ar išvengti nemalonių pojūčių, jaučiamas poreikis didinti su darbu susijusios veiklos apimtis;

- nutraukus su darbu susijusią veiklą kyla nemalonūs jausmai;

- vardan darbo aukojami kiti įsipareigojimai;

- susiduriama su nesėkmingais bandymais kontroliuoti dirbant praleistų valandų skaičių;

- dėl su darbu susijusio elgesio tiesiogiai ar netiesiogiai patiriamos žalingos, negatyvios pasekmės.

Su darbu susijusio elgesio priskyrimas priklausomybių grupei taip pat priklauso nuo tokio elgesio trukmės. Visiems gali pasitaikyti laikotarpių, kuomet intensyvus darbas yra būtinas. Tačiau trumpai besitęsiantis elgesys nenurodo priklausomybės. Elgesys turi trukti bent 12 mėnesių, kad būtų vadinamas priklausomybe nuo darbo.

Kuo skiriasi priklausomybė nuo darbo ir darboholizmas?

Nors darboholizmas ir priklausomybė nuo darbo turi tam tikrų panašumų, tačiau iš esmės jie nurodo skirtingus reiškinius. Abiem šiems reiškiniams būdingi du bendri požymiai – nekontroliuojamas potraukis darbui (kuomet darbas dominuoja asmens mintyse) ir pernelyg didelis (ilgas ir intensyvus) darbas. Kita vertus, svarbu pastebėti, kad abu minėtieji aspektai yra esminiai darboholizmo, bet ne priklausomybės nuo darbo komponentai.

Priklausomybė nuo darbo yra platesnis asmens sveikatai ir gerovei pavojingas reiškinys, kuris reiškia patologiją. Tuo tarpu darboholizmas nurodo situacinį elgesį. Keičiantis aplinkybėms, toks elgesys pasikeičia savaime.

Kada dažniausiai susiformuoja priklausomybė nuo darbo?

Ilgą laiką manyta, kad priklausomybė nuo darbo formuojasi tik suaugusiojo amžiuje. Iš tiesų, ši priklausomybė būdingiausia jauno amžiaus suaugusiems darbuotojams. Kuo jaunesnis suaugusiojo amžius, tuo priklausomybės nuo darbo vystymosi rizika yra didesnė. Vis dėlto, remiantis naujausiais moksliniais duomenimis, priklausomybės nuo darbo užuomazgų galime pastebėti jau paauglystėje. Tokio tipo priklausomybė siejama su kitu patologiniu elgesiu – priklausomybe nuo mokslų. Jei asmuo itin daug laiko skiria mokslams, nuolat apie tai galvoja ir patiria sunkumų kontroliuojant mokantis praleistų valandų skaičių, tai tikėtina, kad pradėjus dirbti šis elgesys išsivystys į priklausomybę nuo darbo.

Kokiam procentui žmonių tenka susidurti su šia priklausomybe?

Ankstesnių tyrimų rezultatais, priklausomybe nuo darbo pasižymi apytiksliai 5–25 proc. gyventojų įvairiose šalyse. Lietuvoje duomenų apie priklausomybės nuo darbo mastą iki šiol neturėjome. Todėl šiais metais Vytauto Didžiojo universitete atlikome tyrimą, kurio metu apskaičiavome, kokia dalis tyrimo dalyvių patenka į rizikos grupę. Nustebino tai, jog priklausomybe nuo darbo pasižymėjo net 28 proc. tyrimo dalyvių. Viena vertus, tyrimas atliktas COVID-19 pandemijos metu. Išlieka tikimybė, jog tokį didelį priklausomybės nuo darbo mastą iš dalies galėjo lemti tai, jog pandemijos metu žmonės mažiau poilsiavo, daugiau laiko skyrė darbui. Kita vertus, priklausomybė nuo darbo niekada nebuvo apibrėžiama vien dirbant praleistų valandų skaičiumi. Priklausomybė nuo darbo – tai ir nuolatinis galvojimas apie darbą, ir daug kitų aspektų, kurie negalėjo būti nulemti vien pandemijos sąlygotų aplinkybių. Todėl gautas rezultatas išties kelia nerimą ir žymi problemos svarbą Lietuvos gyventojams.

Kaip priklausomybė nuo darbo gali atsiliepti mūsų fizinei, emocinei sveikatai, gerovei?

Įvairiuose šaltiniuose galime rasti aprašytų pozityvių ilgo, sunkaus, intensyvaus darbo pasekmių. Visuomenė šias pasekmes dažnai priskiria darboholizmui ar net priklausomybei nuo darbo. Tačiau čia reikalingas atidumas. Dirbant sunkiai, ilgai ir intensyviai iš tiesų galime patirti įvairių pozityvių išgyvenimų, pasiekti asmeniškai svarbių tikslų. Tačiau tokių padarinių nereikėtų priskirti patologiniam elgesiui. Pozityvios priklausomybės nuo darbo pasekmės yra labiau momentinės. Tuo tarpu žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nekontroliuojamas darbinis elgesys sukelia nemažai žalos tiek pačiam asmeniui, tiek jo aplinkai. Priklausomi nuo darbo asmenys nuolat patiria stiprų stresą, nerimą, fizinius negalavimus. Fizinis asmens išsekimas pačioje priklausomybės vystymosi pradžioje neretai baigiasi rimtais sveikatos sutrikimais (pvz., širdies, kraujagyslių ligomis) bei socialinėmis problemomis. Priklausomi nuo darbo asmenys skundžiasi prarastais socialiniais ryšiais, izoliacija bei vienišumu.

Įdomu tai, jog vis dar vyrauja nuomonė, kad darboholizmu ar priklausomybe nuo darbo pasižymintys asmenys turėtų pasiekti itin gerų darbo rezultatų. Vis dėlto, priklausomybei progresuojant, asmuo nebepajėgia tenkinti aukštų lūkesčių savo paties atžvilgiu. Galiausiai ydingas darbinis elgesys lemia prastėjančius rezultatus ir darbo kokybę, o bandymai savarankiškai (be specialistų pagalbos) susigrąžinti senkančias jėgas bei produktyvumą dažniausiai būna bevaisiai.

Kokios priemonės galėtų padėti aiškiai atskirti ribą tarp darbo ir poilsio?

Kilimas karjeros laiptais, geresnių materialinių sąlygų užtikrinimas skamba gerai, kol netampa nuolatine darbo vakarais ir savaitgaliais priežastimi. Nors gali kilti pagunda nudirbti kuo daugiau darbų ar dalį jų atlikti iš anksto (pavyzdžiui, savaitgaliais), tačiau laiko pusiausvyros tarp darbo ir poilsio praradimas gali tapti pavojingu. Taigi, ribų nustatymui pirmiausia svarbus laikas. Visada miniu 3 x 8 taisyklę. 8 valandos paroje turėtų būti skiriamos darbui, 8 – poilsiui ir 8 – miegui. Tokio gyvenimo ritmo įvedimas ir griežtas laikymasis gali padėti mažinti priklausomybės nuo darbo riziką.

Straipsnis yra projekto „Psichikos sveikatos stiprinimas. Savižudybių ir priklausomybių prevencija“ finansuojamo Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, dalis.